Galimos Rusijos Decentralizacijos Apžvalga

Story in English, Cuento en español, Geschichte auf deutsch, Histoire en français, Storia in italiano, Stāsts latviešu valodā, Lugu eesti keeles, Разказ на български, Қазақ тілінде әңгіме, Historia po polsku, Оповідь українською, Рассказ на русском, القصة بالعربية

Pasakojimas Janusz Bugajski

Iliustravo Maryna Lutsyk

Rusijos Federacijos subyrėjimas bus trečiasis imperijos žlugimo etapas iširus sovietiniam blokui ir skilus Sovietų Sąjungai XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Tai taip pat nulems neramius laikus – politinės krizės ir chaoso laikotarpį, Maskvos didžiosios kunigaikštystės išgyventą XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje ir pasikartojusį per Pirmąjį pasaulinį karą žlungant carinei Rusijai. Tačiau, kitaip nei XVII ir XX a., šiuolaikinė Maskva neturi pajėgumų ir geopolitinių galimybių atkurti Rusiją kaip žemyninę imperiją.

Rusijos Federacija, likusių Maskvos valdų paveldėtoja, yra žlunganti valstybė, kurios nacionalinė tapatybė nėra iki galo susiformavusi. Jai nepavyko tapti nacionaline, pilietine ar net tikra imperine valstybe. Susidėjus įvairiems veiksniams, įskaitant priklausomybę nuo eksporto pajamų, gaunamų daugiausia iš iškastinio kuro, besitraukiančią ekonomiką ir menkas jos augimo ar pasaulinio konkurencingumo perspektyvas ir stiprėjančius regioninius bei etninius neramumus, Rusija kaskart įgyja vis daugiau trūkumų. 2022 m. vasario mėn. Rusijos įvykdyta plataus masto invazija į Ukrainą paspartino valstybės byrėjimo procesą, nes nepavyko pasiekti Kremliaus deklaruotų tikslų. Dėl to patiriama daug karo nuostolių, taikomos žalingos tarptautinės ekonominės sankcijos.

Nors Rusijos 1993 m. konstitucijoje šalis apibrėžta kaip federacija, iš tikrųjų ji yra centralizuotas neoimperinis darinys, integruotas remiantis administraciniu paskelbimu, o ne savanorišku susitarimu. Dirbtinė valstybė artėja prie režimo ciklo pabaigos, ir politinis status quo tampa vis nesaugesnis. Tokių aiškių kelių vienalaikių krizių, be kita ko, susijusių su vyriausybės negebėjimu užtikrinti tvarų ekonomikos vystymąsi, didėjančiais skirtumais tarp Maskvos ir federalinių regionų, gilėjančiu nepasitikėjimu Maskvos valdymu, ribotu masinių represijų veiksmingumu ir gresiančiu kariniu pralaimėjimu arba neapibrėžta aklaviete Ukrainoje, nebūta nuo pat Sovietų Sąjungos iširimo.

Didėjanti įtampa

Norėdama ilgiau išlikti, Rusija turi tapti tikra federacija. Tačiau, užuot siekusi decentralizacijos, kad būtų galima suderinti skirtingų etninių ir regioninių sluoksnių siekius, Rusijos vyriausybė imasi masinių ribojimų. Didėja nepasitenkinimas tuo, kad Maskva vienašališkai skiria regionų gubernatorius, pasisavina vietos išteklius, netinkamai reaguoja į COVID-19 pandemiją ir kitas nepaprastąsias nacionalines situacijas, taip pat tuo, kad kare su Ukraina daugėja žuvusiųjų ir sužeistųjų, ypač ne rusų tautybės. Nors režimas yra apsėstas siekio užkirsti kelią protestams arba juos numalšinti, vienu metu keliuose tolimuose regionuose kylančios krizės gali tapti neįveikiamos Maskvos represiniam aparatui arba sumažinti jo galimybes teikti ekonominę pagalbą, kad galėtų kontroliuoti neramumus.

Kremlius baiminasi, kad nepasikartotų Ukrainą ir Gruziją sukrėtusios „spalvotosios revoliucijos“, kai korumpuotos autoritarinės vyriausybės buvo nuverstos, nes nebegalėjo užkirsti kelio visuomenės protestams prieš rinkimų klastojimą. 2020 m. vasarą Baltarusijoje vykusios masinės demonstracijos prieš akivaizdų balsų klastojimą paneigė įprastą nuomonę apie pasyvią Baltarusijos visuomenę, atspindinčią plačiai paplitusį Rusijos piliečių įvaizdį. Nors protestai Baltarusijoje galiausiai buvo numalšinti, pagrindinės visuomenės neramumų priežastys nebuvo pašalintos. Demonstracijos ir vyriausybės pastatų atakos Kazachstane 2022 m. sausį tapo dar vienu įspėjimu Maskvai, kad besikaupiantis visuomenės pyktis gali staiga sprogti ir greitai išplisti. Regimo stabilumo negalima laikyti savaime suprantamu dalyku, o koks nors priežastinis įvykis, pavyzdžiui, kainų padidėjimas arba suklastoti rinkimai, gali paskatinti visuomenę reikalauti didesnių politinių pokyčių.

Rusijos Federacija susiduria su neišvengiamu egzistenciniu paradoksu. Jis dar labiau išryškės artėjant Vladimiro Putino prezidento kadencijos pabaigai, neatsižvelgiant į tai, ar ji pagal konstituciją bus pratęsta per suklastotus rinkimus. Centralizacija ir represijos be tvaraus ekonomikos augimo didins visuomenės pasipriešinimą ir kels neramumus, tačiau liberalizavimas ir decentralizacija taip pat lemtų valstybės irimą. Be politinio pliuralizmo, ekonominių reformų ir regioninės autonomijos federalinė struktūra taps vis sunkiau suvaldoma. Tačiau net jei būtų imtasi demokratinių reformų, keli regionai gali pasinaudoti galimybe atsiskirti. Jei bus vykdomos sisteminės reformos, smurtinių konfliktų tikimybė galbūt sumažės, o jei reformos bus be atodairos stabdomos, smurtinių konfliktų perspektyvos gerokai padidės.

Šalyje pradėjus kilti vidaus neramumams, vis daugiau gyventojų dabartinę federalinę sistemą laikys neteisėta. Tuomet gali išsipildyti įvairūs vidaus scenarijai, pastūmėsiantys šalį į skilimą, įskaitant stiprėjančią elito vidaus kovą dėl valdžios, aštrėjančius Kremliaus ir regioninių vyriausybių konfliktus, frakcinius nesutarimus jėgos struktūrų institucijose ir centrinei valdžiai praradus kontrolę kai kuriose šalies dalyse.

Daugianacionalinės federacijos galios struktūra yra trapesnė nei Sovietų Sąjungos, nes pernelyg pasikliaujama vieno lyderio asmenybe ir nėra nuspėjamo bei teisėto įpėdinystės metodo. Be to, Rusija nebeturi visa apimančio komunistų partijos aparato, galinčio užtikrinti palyginti sklandžią vadovų kaitą. Demokratinis perėjimas, surengus konkurencingus rinkimus, yra nepriimtinas valdančiajai klikai, nes sukeltų dar daugiau netikrumo dėl Rusijos ateities. Iš tikrųjų, demokratinės sistemos atsiradimas, pasibaigus V. Putino valdymui, dabar gali būti mažiau įmanomas nei XX a. paskutinįjį dešimtmetį. Lūkesčiai dėl tikros visą valstybę apimančios demokratijos yra menki, institucijos – tuščiavidurės, alternatyvios politinės partijos silpnos, o pilietinė visuomenė slopinama. Prireiktų laiko, kad nuoseklus politinis elitas susiformuotų visos valstybės lygmeniu, be to, tokiam procesui iššūkį gali mesti ir jį sužlugdyti autokratinės, nacionalistinės ir populistinės jėgos.

Daug labiau tikėtina, kad politinės struktūros viduje vis labiau gilės įtrūkimai, didės iššūkiai valdžios hierarchijai, silpnės centrinė kontrolė ir platės politinės skirtys. Nacionalinė tapatybė ir etninis susiskaldymas gali pakurstyti separatizmą, tačiau separatistinės nuotaikos gali kilti ir tos pačios etninės grupės viduje, kai atskiri regionai turi įvairių pretenzijų centrinei valdžiai arba mano, kad atsiskyrimas būtų ekonomiškai naudingas. Pradiniai iššūkiai valstybės vientisumui gali būti laipsniški ir be smurto, nors negalima atmesti ir smurtinių scenarijų. Tai gali baigtis visišku vienų federacinių vienetų atsiskyrimu ir kitų susijungimu į naujas federacines ar konfederacines struktūras.

Bet kurios iš 22 etninių respublikų siekis atsiskirti greičiausiai išprovokuotų kelių regionų, kuriuose gyventojų daugumą sudaro etniniai rusai, reikalavimą suteikti jiems apsisprendimo teisę. Tai labai susilpnintų centrą ir sumažintų tikimybę išlaikyti autokratinę valstybę. Pasakytina, kad XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai Sovietų Sąjunga pradėjo byrėti, 40 proc. regionų, kuriuose dominavo etniniai rusai, reikalavo didesnės autonomijos, o keli iš jų siekė suvereniteto, panašaus į etninių respublikų suverenitetą. Didesnis regionų aktyvumas gali būti derybų taktika, siekiant iš centro išgauti finansų ar kitų išteklių. Tačiau separatistiniai judėjimai dažnai prasideda nuo ekonominės decentralizacijos reikalavimų, o vėliau plečiasi reaguojant į centrinės valdžios veiksmus ir sparčiai augančius elito bei visuomenės siekius.

Priežastiniai neramumų veiksniai

Pagrindinis skatinamasis valstybės iširimo veiksnys būtų karinis pralaimėjimas arba užsitęsusi karinė aklavietė, dėl kurios šalies viduje plačiai kaltinamas Kremlius. Visuomenės paklusnumas ir režimo išlikimas valdant V. Putinui buvo vis labiau grindžiamas agresyvia užsienio politika, teritoriniu revizionizmu, patriotiniu militarizmu ir antivakarietiška propaganda. Didelė nesėkmė ar aklavietė Ukrainoje, susijusi su didžiuliais nuostoliais, sukels pasipriešinimą V. Putino politikai, paskatins kovą dėl valdžios, siekiant jį pakeisti, skatins liaudies sukilimus prieš susikompromitavusią vadovybę ir išryškins susikaupusias valstybės nesėkmes. Carinė imperija žlugo per karą su imperine Vokietija, kilus Pirmajam pasauliniam karui, o sovietų imperija subyrėjo po nesėkmingo karo Afganistane. Buvęs Kremliaus vyriausiasis ideologas Vladislavas Surkovas galėjo būti teisus, kai 2021 m. lapkritį paskelbtame straipsnyje teigė, kad jei Rusija nesiims sėkmingos imperinės ekspansijos, ji kaip valstybė baigs egzistuoti.

Rusijos vadovai taip pat baiminasi spontaniškų visuomenės neramumų, kaip rodo perdėta reakcija į taikius gatvės protestus ir nuolatiniai bandymai pašalinti visų formų organizuotą opoziciją. Pareigūnai supranta, kad viešosios nuomonės apklausos nėra patikimas visuomenės nuotaikų barometras. Daugelyje šalies regionų jos būna retos, atspindi nenorą atskleisti tikrąsias nuotaikas ir, didėjant krizei bei suvokiamam režimo pažeidžiamumui, gali pakrypti nenuspėjama linkme. Be to, kadangi rinkimų rezultatus falsifikuoja valstybės veikėjai, valstybės pareigūnai negali tiksliai įvertinti visuomenės politinių preferencijų, o tai skatina „valdžios vertikalės“ nerimą dėl esamos sistemos ilgaamžiškumo. Tai, kas atrodo daugumos gyventojų apatija, nedalyvavimas ir net beviltiškumo jausmas, gali greitai peraugti į neapykantą ir agresiją valdžios institucijų atžvilgiu.

Didėjantį pasipriešinimą gali pakurstyti keletas veiksnių, jis gali kilti dėl reikšmingo įvykio arba kelių besitęsiančių krizių. Tai gali turėti stiprų ekonominį aspektą, pasireiškiantį įvairiu visuomenės nepasitenkinimu, pavyzdžiui, tai gali būti gilėjantis nuosmukis, didėjanti infliacija, darbo užmokesčio įsiskolinimai, netinkamos gyvenimo sąlygos, aplinkos niokojimas, žlunganti infrastruktūra, prastėjančios socialinės paslaugos ir sparčiai didėjantis nedarbas. Kremliaus patikinimai, kad ekonominis nuosmukis yra tik laikinas reiškinys, bus vis labiau beprasmiški, jei nuosmukis bus ilgalaikis ir gilus. Net tradiciškai vyriausybę palaikantys vyresnio amžiaus gyventojai ir mažų miestų, miestelių bei kaimo vietovių gyventojai jausis Maskvos vis labiau apleisti ir apgaudinėjami. Vietos politiniai veikėjai federalinę valdžią kaltins ekonominiu išnaudojimu ir pabrėš valstybės biurokratų parazitizmą bei savivalę visuomenės gerovės sąskaita. Nors protestai gali būti spontaniški ir iš pradžių nedidelio masto, jie taip pat gali turėti sniego gniūžtės efektą ir apjungti daug kampanijų, rengiamų dėl pavienių problemų.

Pastaruosius du dešimtmečius V. Putino režimas įtikinėjo piliečius, kad nėra jokios alternatyvos vyraujančiai sistemai. Vis dėlto, kai visuomenė patiria nuolatinį nuosmukį, o ne tiesiog sąstingį, kai turtingųjų ir vargšų nelygybė tampa vis labiau pastebima, o netinkamas valstybinių institucijų valdymas ir korupcija yra plačiai paplitę, protestų ir ekonominių sąlygų sąryšis gali suveikti kaip degusis skystis. Siekdama užkirsti kelią revoliucijos scenarijui, administracija gali imtis įvairių priemonių, įskaitant skubiai teikiamą ekonominę naudą svarbiausiems gyventojų sluoksniams arba masinius suvaržymus viename ar keliuose regionuose. Visuomenės neramumams numalšinti taip pat gali būti bandoma įgyvendinti ribotos decentralizacijos programą. Bandant sukurti veikiančią federaciją, bus išbandytos respublikinio ir regioninio suverenumo ribos, o atskiri regionai, prasidėjus sumaišties centriniu lygmeniu laikotarpiui, turės palankią progą siekti pasinaudoti maksimalistinėmis galimybės.

Mėginimai ekonominėmis paskatomis nuraminti nestabiliausias šalies teritorijas gali turėti bumerango efektą. Selektyvi ekonominė nauda gali išprovokuoti kitų regionų nepasitenkinimą ir įtikinti juos, kad masinis pasipriešinimas Kremliaus politikai gali būti pelningas, nes didėja valstybės finansavimas. Politinės nuolaidos vietos lyderiams ir administracinis decentralizavimas skatins gubernatorius veikti savarankiškiau ir siekti platesnės autonomijos. Didesni ištekliai ir įgaliojimai etninėms respublikoms taip pat gali pakurstyti Rusijos etninį nacionalizmą, skatinamą priešiškumo nacionalinėms respublikoms, pavyzdžiui, Šiaurės Kaukazo respublikoms, kurios, kaip manoma, sulaukia Maskvos palankumo. Dėl to gali sustiprėti raginimai labiau centralizuoti ir naikinti etnines respublikas arba gali būti išprovokuoti reikalavimai sukurti atskirą Rusijos etninę nacionalinę respubliką.

Pasirodys, kad režimo galimybės vienu metu visoje šalyje ar net keliuose neramiuose regionuose taikyti masines represijas yra nepakankamos. Pavieniuose regionuose gali prasidėti streikai ir kitokios pramonės darbuotojų protesto akcijos, kai darbuotojai protestuos dėl mažų atlyginimų arba dėl to, kad jie nemokami, blogų darbo sąlygų, kylančių kainų ir krentančio gyvenimo lygio. Po truputį didėjant chaosui vyks tai sėkmingi, tai nesėkmingi masiniai protestai bei policijos represijos. Policijos išpuoliai prieš taikias manifestacijas gali paskatinti radikalizaciją ir įnirtingesnes reakcijas. Vykstant protestams taip pat atsiras galimybių koordinuoti įvairius judėjimus, motyvus ir vietas. Revoliucinė situacija susiklostys tada, kai valstybė nepajėgs išlaikyti represijų, būtinų visiems visuomenės neramumams nuslopinti, ir, didėjant skurdui, vis daugiau žmonių nebenorės gyventi žlungančiame diktatoriškame režime.

Kremlius taip pat bandys gyventojus įtikinti, kad dėl visko kaltos etninės grupės, potencialiai separatistinę respubliką vaizduodamas kaip grėsmę Rusijos ir jos piliečių egzistencijai. Būtų pakartotas Čečėnijos scenarijus, kai pareigūnai demonizavo Čečėniją ministrui pirmininkui V. Putinui 1999 m. rugpjūčio mėn. pradėjus antrąjį karą. Tačiau etninės ir religinės neapykantos skatinimas dar labiau sugriautų nacionalinę ir socialinę sanglaudą ir įtikintų nemažą gyventojų musulmonų dalį, kad Rusija tapo grėsme jų egzistencijai. Maskva negebės užtikrinti valstybės išlikimo, jei tam tikras tautas laikys atpirkimo ožiais ir atstums tam tikras etnines grupes. Politiniu požiūriu tokia strategija taip pat gali būti neproduktyvi, nes dauguma Rusijos piliečių bus įsitikinę, kad separatistiniams dariniams turėtų būti leista atsiskirti, kad būtų išvengta kraujo praliejimo. Taigi, klasikinė strategija „skaldyk ir valdyk“ gali lemti labiau susiskaldymą, nei valdymą.

Gresiančios kovos dėl valdžios

Iki federacinei struktūrai pradedant irti, Rusijoje įsisuks chaoso ir nevaldomumo spiralė bei įgis pagreitį elito kova dėl valdžios, o valstybės institucijose sutriks pavaldumo grandinė, kaip tai buvo akivaizdu paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo mėnesiais. Tam tikros institucijos gali apskritai nustoti veikusios, o regioninis ir centrinis elitas vis aršiau varžysis dėl mažėjančių finansinių išteklių. Išsipildys Kremliaus nuogąstavimai dėl to, ar elito, kuriam buvo naudinga prezidento vykdoma valstybės turto kontrolė, lojalumas yra tvirtas. Elito ištikimybė mažės kartu su mažėjančia ekonomine nauda, o tai gali išprovokuoti kovas dėl įtakos, grobimus, nužudymus ir bandymus saugumo pajėgas panaudoti prieš politinius ir verslo konkurentus.

Rusijos politinis stabilumas priklauso nuo elito sutarimo, kad V. Putiną reikia remti, ir nuo pakankamo visuomenės paklusnumo. Jis nepriklauso nuo visuomenės pritarimo ar tvirtų institucijų. V. Putinui pavyko rasti konkuruojančių politinių, ekonominių ir saugumo grupių pusiausvyrą, kartu kliaujantis savo ryšiais su saugumo tarnybomis ir dar Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas) susiformavusio artimiausio rato lojalumu. Mažai tikėtina, kad vidinės kovos dėl valdžios turės aiškų nugalėtoją – reformatorių ar dar vieną centralizaciją palaikantį autokratą. Labiau tikėtina, kad jos bus ilgos, įnirtingos ir neduos rezultatų. V. Putino nušalinimas nebūtinai užbaigs kovą dėl valdžios ar numalšins visuomenės protestus. Atvirkščiai, tai dar labiau sustiprins politines kovas ir visuotinius maištus, nes pasitikėjimas aukščiausiais pareigūnais bus menkas, o visuomenės tikėjimas valdančiuoju elitu – minimalus.

Kovos dėl valdžios gali kilti tarp konkuruojančių politinių „klanų“ ar tinklų. Stipriausią iš šių „klanų“ sudaro valstybės saugumo pareigūnai ir kariškiai, valstybinių korporacijų vadovai, stambūs oligarchai (magnatai), lojalių politinių partijų lyderiai, pramonės lobistai ir regionų vadovai. Šie konfliktai gali prasiveržti į viešumą, kai pradės mažėti sutarimas dėl V. Putino arba jei šalyje užsitęs ekonominis nuosmukis ir didės konkurencija dėl mąžtančių išteklių. Politinių varžovų kovos, siekiant pakeisti V. Putiną, pakenks „valdžios vertikalei“ ir sustiprins nesutarimus vidaus saugumo pajėgose. Tikėtina, kad, demonstracijoms išplitus, policijos pareigūnai tam tikruose regionuose išliks neutralūs arba net prisijungs prie viešų protestų. Paradoksalu, bet nemaža dalis gyventojų, kurie palaikė V. Putiną, nes jis užtikrino tvarką ir nuspėjamumą, nebepalaikys režimo, kai šis darysis vis silpnesnis ir pradės pasiduoti. Kai šalyje išplis netikrumas ir chaosas, o Maskvoje neatsiras patikimo įpėdinio, visuomenės sluoksniai tikėsis, kad vietos ir regionų lyderiai jų miestuose ir regionuose atkurs tam tikrą tvarkos regimybę.

Elito lojalumas Kremliui grindžiamas ne bendra ideologija, o paprasta ekonomine ir politine nauda. Elito nariai praras pasitikėjimą režimu, jei korupcijai skirti ištekliai išseks, tarptautinė izoliacija sumažins pajamas ir išplis socialiniai neramumai. Mažėjant nacionalinės ekonomikos „pyragui“, valstybės paternalizmo piramidė, palanki konkrečioms interesų grupėms, taps vis nestabilesnė. Konfliktas elito viduje gali kilti dėl mažėjančių išteklių, kai keli asmenys socialinius neramumus sieks nukreipti prieš savo konkurentus. Valdančioji „Vieningoji Rusija“ gali suskilti, nes daug regioninių partijos narių į ją įstojo ne dėl ideologijos ar politinio lojalumo, bet dėl oportunistinių sumetimų, ir tikėtina, kad ją paliks, kai kova dėl valdžios susilpnins centrinę valdžią. Sisteminės opozicinės partijos, įskaitant komunistus ir liberaldemokratus, kritikuodamos Kremlių gali laikytis savarankiškesnės pozicijos, jei jų gaunama nauda sumažės. Regioniniai partinių organizacijų skyriai taip pat pasirodė esą mažiau paklusnūs nei nacionalinės institucijos ir gali atsiskirti arba mesti iššūkį Maskvai lojaliems šalininkams. Valdančiuose sluoksniuose tai gali sukelti susiskaldymą, valymus ir atvirus konfliktus.

Vykstant nesėkmingam karui ir smunkant ekonomikai, aukštų pareigūnų ir saugumo vadovų koalicija gali surengti „rūmų perversmą“ ir dėl Rusijos problemų apkaltinti dabartinį režimą. Vis dėlto tokia „valdžios vertikalės“ rotacija mažai prisidės prie ekonominės plėtros ir gali padidinti socialinį sąmyšį ar net išprovokuoti pilietinius konfliktus bei maištus. Maskvos politinės grupuotės gali ieškoti sąjungininkų tarp regioninio elito, kaip XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje žlungant Sovietų Sąjungai. Tiek M. Gorbačiovas, tiek B. Jelcinas skatino regioninį suverenitetą, kad susilpnintų varžovų pozicijas ir sustiprintų savo rėmėjų bazę. Nauji bandymai manipuliuoti respublikų ir regionų lyderiais taps dar viena valstybės iširimo prielaida.Stiprėjant kovai dėl valdžios, Rusijos kariuomenės vadai vis labiau tols nuo Kremliaus. Tai būtų ypač akivaizdu, jei ginkluotosios pajėgos būtų mobilizuotos visuomenės neramumams malšinti. Žlungant valstybei, kariuomenėje taip pat gali sutrikti vadovavimo grandinė, atsirasti skilimų pagal etnines ir religines linijas, įvairių etninių grupių susidūrimų, o ne rusai gali būti šalinami iš tarnybos už jų federalinių regionų ribų. Karo su Ukraina nuostoliai rodo, kad žuvusių ir sužeistų ne rusų tautybės asmenų yra gerokai daugiau, labiausiai dėl to, kad kariuomenė neturtingesniems gyventojams teikia karjeros galimybių. Maskva taip pat siekė kaltę dėl karo nusikaltimų primesti Rusijos kariuomenėje tarnaujančioms tautinėms mažumoms, taikydama „skaldyk ir valdyk“ metodą, kad etniniai rusai nebūtų kaltinami genocidu. Vis dėlto tai, kad kitų tautybių žmonės naudojami kaip patrankų mėsa svetimame kare, sustiprins pyktį prieš Maskvą, o dėl karinių pralaimėjimų Ukrainoje Rusijos ginkluotosios pajėgos taps labiau linkusios į konfliktus ir maištus. Gilėjant federalinei krizei ir skylant kariuomenei, įvairių ginklų įgis sukarintos grupuotės, sukilėliai ir besikuriančios protovalstybės.

Regioninis atgimimas

Plintant neramumams, visoje šalyje bus pastebimas regioninis atgimimas. Rusijos „federalinė vertikalė“ yra trapi, nes vis dar priklauso nuo riboto skaičiaus svarbiausių regionų, kuriuose gyvena daug gyventojų arba yra svarbiausios pramonės šakos ir ištekliai, ypač energetikos srities, valdžios elito lojalumo. Federalinės struktūros patirs vis didesnį spaudimą ir tai mažins jų stabilumą, ypač kai dėl elito konfliktų silps centrinė kontrolė bei mažės biudžetas. Dėl to labai sumažės subsidijos federaliniams subjektams. Gubernatoriai, pasirinkdami regioninį suverenitetą, savo teritorijose gali siekti visuomenės pritarimo. Pavieniai gubernatoriai gali padaryti išvadą, kad Maskvos kampanija prieš dominuojančių etninių grupių kalbas respublikose ir planai sujungti regionus dar labiau sumažins jų autoritetą ir net nulems respublikinių institucijų išformavimą bei tiesioginį pavaldumą Maskvai. Tokie pokyčiai skatins gubernatorius ir vietos įstatymų leidėjus labiau pritarti suverenitetui ir apsisprendimo teisei.

Etninėse respublikose ir regionuose, kuriuose gyventojų daugumą sudaro rusai, kelti reikalavimus skatins susikaupusios nuoskaudos: sparčiai didėjantis skurdo lygis, mažėjančios federalinės finansinės subsidijos, prastėjanti vietos infrastruktūra, brangiai kainuojančios ir netinkamos transporto jungtys tarp miestų, federalinių ir regioninių valdžios institucijų ginčai dėl žemės naudojimo, aplinkos apsaugos nebuvimas, prastėjančios sveikatos priežiūros paslaugos, svarbių istorinių objektų nepriežiūra, žalinga socialinė politika, policijos brutalumas, nevaldoma korupcija viešojo administravimo srityje ir visos visuomenės nedalyvavimas centralizuotai priimant sprendimus. Tuo pat metu teigiamą poveikį gali turėti lūkesčiai dėl materialinės naudos, stiprėjančio etnonacionalinio statuso ir tarptautinio pripažinimo, jei bus panaikintas Maskvos viešpatavimas.

Tikėtina, kad regionai skirtingai gins savo apsisprendimo teisę: etniškai vienalytėse respublikose, išteklių gausiuose regionuose ar geografiškai nuo sostinės labiau nutolusiuose regionuose lyderiai didins savo reikalavimus ir stiprins ryšius su netoliese esančiomis užsienio valstybėmis. Regionų aktyvistai kels grėsmę federalinės valstybės teisiniam pagrindui ir jos subjektų padėčiai. Kad susilpnintų ryšius su Maskva, dalis jų gali siekti visiško federalizmo taikymo arba siūlyti naujus struktūrinius susitarimus, įskaitant konfederaciją ar sandraugą. Turtingesni regionai, turintys didesnį ekonominį potencialą ir gana nemažą eksporto portfelį, reikalaus radikaliai sumažinti centrinei valdžiai pervedamus pinigus arba gali atsisakyti mokėti. Tai gali nutikti naftos gavybos regionuose Vakarų Sibire arba daug naudingųjų iškasenų turinčioje Jakutijos Respublikoje.

Vertikalei, kurioje svarbiausia yra Maskva, praėjus skilti, valdžia bus perduota regionams. Kilus didelių visuomenės neramumų, regionų gubernatoriai atsidurs nepavydėtinoje padėtyje. Kremlius reikalaus, kad jie slopintų vietos protestus, o piliečiai juos spaus vykdyti savo regionines pareigas. Regioninių valdžios institucijų bandymai panaudoti vietos protestus kaip kozirį siekiant gauti išteklių iš Maskvos gali nebeduoti vaisių, jei centras negalės sau leisti vykdyti reikalavimų, o vietos pareigūnai nesuvaldys protestų. Gubernatoriai gali arba išvengti susidorojimo, arba kaltinti Maskvą dėl griežto represinio atsako. Bet kuriuo atveju jie nulems centro dar labiau nepalaikančios vietos visuomenės nuomonę. Šis procesas atskleis giliai įsišaknijusią regioninę nesantaiką su Rusijos sostine, visuotinai laikoma kolonijine išnaudotoja su nepataisomai korumpuota biurokratija. Žmonės vis dažniau laikys save konkretaus regiono gyventojais, o ne vientisos Rusijos valstybės piliečiais.

Kai kurie respublikų ir regionų lyderiai teigs, kad federalinė struktūra yra diskriminacinė, ir reikalaus tikros autonomijos. Panašiai kaip federacinėje Jugoslavijoje jos subyrėjimo išvakarėse XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje, keli turtingesni regionai piktinsis, kad subsidijuojami skurdesnieji, ir teigs, kad būtų geriau valdomi ir labiau klestėtų, jei atsiskirtų nuo federacijos arba jei atsiskirtų skurdesnės respublikos, pavyzdžiui, Šiaurės Kaukazo. Separatistiniai judėjimai, prisidėję prie sovietinės komunistinės imperijos žlugimo XX a. dešimtajame dešimtmetyje, iš dalies arba iš pradžių buvo elito projektai, kuriais siekta daugiau išteklių išlaikyti sąjunginių respublikų rankose. Daug lyderių, vadovavusių respublikų nepriklausomybės judėjimams, kilo iš sovietinio valstybė aparato.

Regioninis elitas nuspręs, kad lojalumo Maskvai išlaikymo kaina pranoksta naudą, ir rinksis didesnį regioninį suverenumą. Kai vietos elitas nustos tikėjęs, kad Kremlius užtikrins jų politinį legitimumą ir aprūpins reikiamais ištekliais, jie ims stiprinti savo, tikrų respublikos ar regiono lyderių, politinę įtaką. Valdžios hierarchijai subyrėjus, įvairių respublikų, kraštų ir sričių visuomeniniai judėjimai ir vietos valdžios institucijos gali vienu metu teikti savo reikalavimus Maskvai ir užmegzti tarpregioninius ryšius tarpusavio paramai užtikrinti. Būtų matomas domino efektas, kai kelių federalinių subjektų sėkmė įgyjant didesnį suverenitetą be centrinės valdžios kišimosi paskatintų kitas respublikas ir regionus siekti didesnės autonomijos. Tradiciškai Maskvos vykdoma nesantaiką sėjanti politika, kuria siekiama išprovokuoti konfliktus tarp etninių grupių ir suklaidinti opoziciją, bus ne tokia sėkminga, jei etninių respublikų lyderiai sieks koalicijų su įvairių nacionalinių grupių atstovais ir padės kitiems subjektams siekti suverenumo.

Respublikų lyderiai taip pat reikalaus galimybės kontroliuoti jų teritorijose esančius gamtos išteklius ir ekonominį turtą tvirtindami, kad Maskva juos nesąžiningai išnaudoja. Išimtinės nuosavybės teisės į gamtos išteklius regionuose, iš kurių gaunama didelė dalis Rusijos pajamų už naftą ir gamtines dujas, gali reikalauti net kelios etninės apygardos, pavyzdžiui, Tiumenės srities Chantų-Mansių autonominė apygarda-Jugra. Silpnėjant federacijai, regioninės vyriausybės reikalaus įvairios ekonominės naudos, įskaitant eksporto lengvatas, mokesčių sumažinimą ir specialias kvotas vietos produktams, taip pat tiesioginės prieigos prie naftotiekių, kuriais eksportuojama nafta ir dujos ir kurie dabar kontroliuojami federaliniu lygmeniu.

Rusijoje atgis daug nepriklausomybę remiančių judėjimų, kilusių žlugus Sovietų Sąjungai. Kai kuriais atvejais dominuojančių etninių grupių nariai reikalaus teisės savo respublikose imtis svarbesnio vaidmens. Nemažai etninių grupių gali tvirtinti, kad savo gimtosiose teritorijose vietos gyventojai gyvena jau seniai, kitaip nei neseniai čia apsigyvenę etniniai rusai ar kiti naujakuriai. Etniniai aktyvistai taip pat kvestionuos dominuojantį Maskvos naratyvą, kad visos respublikos savanoriškai prisijungė prie carinės imperijos, Sovietų Sąjungos ar Rusijos Federacijos. Etninis elitas sieks visuomenės paramos teigdamas, kad mažesnėms tautoms respublikos yra jų vienintelė tėvynė, o rusams priklauso daug didesnė teritorija už šių respublikų ribų. Ne dominuojančių etninių grupių nariai, ypač etniniai rusai, dėl tokių pareiškimų gali jaustis spaudžiami išvykti iš šių respublikų.

Kai kuriose šalies dalyse galima tikėtis etninių ir religinių ginčų ir net smurtinių susirėmimų. Ekonominio nuosmukio ir politinio netikrumo sąlygomis kils įvairių etnonacionalistinių judėjimų, dalis jų, kad sutelktų visuomenę, ieškos atpirkimo ožių. Pavienių nedominuojančių etninių grupių nariai reikš nepasitenkinimą tuo, kad respublikos elitas kitų etninių grupių sąskaita palaikė savo tautas ir vykdė mažumų asimiliaciją. Daugiausia tokių kaltinimų gali pasigirsti Šiaurės Kaukaze keliant iš dalies sutampančius istorinius, teritorinius ir su ištekliais susijusius reikalavimus ir sustiprinti vienos kitos respublikos atsiskyrimo ir susiskaldymo siekius.

Kremlius nepamiršta skatinti rusų etnonacionalizmo šalies viduje, kad sumažintų nepasitenkinimą prastėjančia ekonomika, nes toks nepasitenkinimas prisidėtų prie šalies susiskaldymo. Ksenofobijos, rasizmo, islamofobijos ir prieš imigrantus nukreiptų nuotaikų skatinimas gali įžiebti ugnį, kurios Maskva nepajėgs užgesinti. Apklausos nuolat rodo, kad šalyje yra paplitusios etnocentristinės ir ksenofobinės nuotaikos ir kad jas dar labiau sustiprina neigiamas požiūris į imigrantus, ypač į darbuotojus iš Vidurinės Azijos ir Šiaurės Kaukazo. Tačiau valstybės veikėjams naudojantis tokiomis nuotaikomis ir stiprėjant rusiškam etnonacionalizmui, gali būti išprovokuotos antirusiškos kitų tautybių žmonių nuotaikos.2010 m. surašymo duomenimis, Rusijoje buvo 142,9 milijono gyventojų. Maždaug penktadalis, t. y. beveik 30 milijonų gyventojų, yra ne rusų tautybės, ir ta dalis nuolat didėja. Etninių rusų demografinis mažėjimas kelia iššūkių šalies socialinei, politinei ir teritorinei sanglaudai ir skatina autonomijos, atsiskyrimo ir nepriklausomybės judėjimus. Remiantis 1989–2010 m. surašymo duomenimis, keturiolikoje iš dvidešimt vienos respublikos (išskyrus okupuotą Ukrainos teritoriją Krymą) etninių rusų gyventojų skaičius nuolat proporcingai mažėjo, palyginti su dominuojančia tautybe. Trylikoje respublikų etniniai rusai sudaro mažiau nei pusę visų gyventojų. Devyniose respublikose etniniai rusai sudaro mažiau nei trečdalį visų gyventojų. Vienuolikoje respublikų etninių rusų gyventojų skaičius yra mažesnis už dominuojančios tautybės gyventojų skaičių. Be to, Sibire, Urale, Ramiojo vandenyno regione ir kitur regioninė tapatybė taip pat sustiprėjo, ir tai skatins valstybingumo siekius, neatsižvelgiant į bendrą kilmę ir kalbą, kaip nutiko buvusiose britų kolonijose.

Skilimo scenarijai

Valstybės skilimas gali prasidėti nuo nedidelio įtrūkio. Nuolat tęsiantis ekonominiams sunkumams ir tvyrant politiniam chaosui, gali atsiskirti vienas ar keli federaliniai subjektai, ir gali būti, kad susitaikymo su Maskva perspektyvos bus menkos. Pagal šį scenarijų Kremlius sutiks su tokia baigtimi, kad išvengtų masinio smurto, galinčio išplisti į kitas respublikas ir regionus. Čečėnija bus pagrindinė tokio atsiskyrimo kandidatė, nes atskiros valstybės pagrindai jau sukurti, ir XX a. dešimtajame dešimtmetyje nepriklausomybė jau buvo pasiekta. Kitos respublikos gali paskelbti savo suverenitetą, nesiekdamos atviro atsiskyrimo, arba gali siekti pasekti Čečėnijos pavyzdžiu, ypač Šiaurės Kaukaze ar Vidurio Pavolgyje. Tai gali priminti 1990 m. situaciją, kai visos RSFSR autonominės respublikos paskelbė savo suverenitetą, tačiau neatsiskyrė.

Dalis regionų, kuriuose gyventojų daugumą sudaro etniniai rusai, taip pat gali reikalauti autonominių respublikų statuso. Tai būtų kraštai ir sritys, prieštaraujantys asimetrinei federacijai vis dažniau pasigirstant raginimų siekti suvereniteto ir savivaldos Sibiro ir Ramiojo vandenyno regiono dalyse. Platesnis susiskaldymas įvyktų, jei, kylant intensyvioms kovoms dėl valdžios, nuo centro pradėtų byrėti pats režimas. Tai galėtų paskatinti V. Putino neveiksnumas, nužudymas, nustūmimas į šalį arba staigi natūrali mirtis. Pagal mažiau smurtinį scenarijų prezidentavimą perimtų reformistinė arba kvazidemokratinė vadovybė, į kurią, siekiant nuraminti nusivylusią visuomenę, būtų įtraukti net keli politinės opozicijos nariai. Tačiau griežto kurso šalininkai, siekiantys išsaugoti politinę struktūrą ir prie valdžios vairo išlaikyti V. Putiną arba pakeisti jį panašia autoritarine figūra, gali bandyti surengti perversmą. Toks scenarijus primintų nesėkmingą sovietinių griežto kurso šalininkų bandymą užgrobti valdžią 1991 m. rugpjūčio mėn., paskatinusį Sovietų Sąjungos žlugimą. Rusijos steitistų imperialistų rengiamam perversmui būtų priešinamasi atskirose etnonacionalinėse respublikose, taip pat Maskvoje ir Sankt Peterburge, nors dalis regioninės valdžios institucijų gali nuspręsti palaukti, kol rezultatas taps aiškesnis.

Federalinė struktūra taps Rusijos vidaus elito kovų auka. Tačiau administracinio skilimo poveikis visoje šalyje gali būti juntamas nevienodai. Vieni federaliniai vienetai gali siekti atsiskyrimo, o kiti – plačios autonomijos ir konfederacijos. Tam tikru kritiniu momentu Kremlius gali nuspręsti imtis smurtinės centralizacijos ir masinių represijų, kad šalis išliktų vientisa, ir tai savaime sukeltų smurtinį atsaką kai kuriose federacijos dalyse. Jei pasyvus pasipriešinimas nepadės išstumti režimo, viena iš realių galimybių bus ginkluotas pasipriešinimas miestuose arba ginkluotas partizaninis judėjimas labiau nepatenkintuose regionuose. Išstumdamas opoziciją į pogrindį, režimas radikalizuos kelias grupes, kurios imsis sabotažo, sprogdinimų ir žmogžudysčių, kad dar labiau sumenkintų valstybės autoritetą. Kremlius, surengdamas didelę karinę intervenciją sukilusioje respublikoje, gali stengtis mobilizuoti visuomenę skelbdamas, kad ta respublika ėmėsi „antirusiško separatizmo“ ir kelia pavojų šalies teritoriniam vientisumui. Tačiau viešoji nuomonė gali būti nepalanki dar vienai karinei konfrontacijai, ir piliečiai veikiau pageidaus, kad kai kurios respublikos atsiskirtų siekiant išvengti užsitęsusio vidaus karo ir patyrus didžiulius karinius nuostolius Ukrainoje.

Žlugus centrinei valdžiai ir atsiradus regioninės valdžios vakuumui, tam tikrose šalies dalyse vietos saugumo darbuotojai, ginkluotos sukarintos grupuotės arba nusikalstamos grupuotės gali perimti regioninės valdžios ir vietos ekonomikos kontrolę. Arba regioninė valdžia gali pareikalauti išvesti Rusijos karius, o paskirose respublikose ir regionuose vietos gubernatoriai gali įsteigti savo karinius ir saugumo dalinius, ginsiančius besikuriančias valstybes, panašiai kaip XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvusiose sąjunginėse respublikose ir separatistiniuose anklavuose Moldovoje, Gruzijoje ir Azerbaidžane buvo suformuotos ginkluotosios pajėgos.

Užsitęsus neramumams, tiek Rusijos etnonacionalizmas, tiek steitistinis imperializmas atgims ir sutelks šalininkus, taip pat visoje šalyje sparčiai plis etninis ir regioninis separatizmas. Rusijos nacionalistai ir imperialistai gali mesti iššūkį centrinei valdžiai ir kai kurioms regioninėms administracijoms. Pavieniai nacionalistų lyderiai gali sutelkti režimą palaikančias grupes, kad išvengtų valstybės susiskaldymo, arba gali siekti pakeisti vyriausybę aiškiau išreikštu imperialistiniu ar etnonacionalistiniu režimu, kuris galėtų išgelbėti valstybės vientisumą ir pašalinti oponentus. Nacionalistai gali steigti sukarintas grupes prisidengdami rusų etninių grupių gynimu įvairiose respublikose, pasipriešinimu regionų nepriklausomybės judėjimams ir valstybės žlugimo prevencija. Konfliktą aštrins musulmonų ir stačiatikių gyventojų religiniai skirtumai, ir tuo gali pasinaudoti abiejų pusių kovotojai.

Besiformuojančios nacionalinės valstybės

Pagal spartėjančio valstybės skilimo scenarijų Maskvos pastangos numalšinti maištą skatins platesnį protestuotojų ir saugumo pajėgų pasipriešinimą visoje Rusijoje, ir konfliktai persimes į daugelio regionų sostines. Saugumo ir kariniai daliniai turės per mažai išteklių ir bus nepajėgūs suvaldyti daugybės politinių sukilimų. XX a. dešimtasis dešimtmetis parodė, kad, susilpnėjus Rusijos centrinei valdžiai ir sustiprėjus kovai dėl valdžios, daugybė respublikų ir regionų siekia suvereniteto ir net nepriklausomybės, kad išlaikytų tam tikrą stabilumą. Politinis paralyžius federaliniame centre paskatins kai kurias respublikas ir regionus paskelbti nepriklausomybės deklaracijas ir surengti viešus referendumus. Turtingesnių ir ekonomiškai labiau išsivysčiusių respublikų, tokių kaip Totorija ir Baškirija, judėjimai dėl apsisprendimo teisės paskatins panašias iniciatyvas ir kaimyninėse respublikose. Gali būti pareikšta įvairių reikalavimų dėl būsimo statuso, įskaitant suverenitetą, konfederaciją ar visišką nepriklausomybę. Tokie reikalavimai sukels domino efektą visoje šalyje ir paskatins kitas respublikas ir regionus sekti sėkmingu jų pavyzdžiu.

Atskiros tautos įrodinės istorinius valstybingumo precedentus pabrėždamos nepriklausomybės laikotarpius iki Rusijos imperinio užkariavimo. Tai totoriai, baškirai, karelai, udmurtai, mokšai, erziai, mariai, čerkesai, balkarai, čečėnai, ingušai, kalmukai, chakasai, altajiečiai, buriatai, tuviai ir jakutai. Kai kurių kitų tautų, gyvenančių Tolimojoje Šiaurėje, Sibire ir Ramiojo vandenyno regione, aktyvistai gali reikalauti savo autonominių regionų su didesne teritorijų ir išteklių, įskaitant naftą, gamtines dujas, auksą, uraną ir kitas naudingąsias iškasenas, kontrole. Kai kurios čiabuvių tautos gali reikalauti apsisprendimo teisės pagal Jungtinių Tautų Chartiją ir 2017 m. JT deklaraciją dėl čiabuvių tautų teisių. Jos įrodinės juridines teises į savo tradicines teritorijas ir išteklius bei administracinį apsisprendimą. Jos gali žengti toliau ir imti įrodinėti valstybingumą pagal 1960 m. JT Generalinės Asamblėjos Nepriklausomybės suteikimo kolonijinėms šalims ir tautoms deklaraciją. Net tų kraštų ir sričių, kuriuose gyventojų daugumą sudaro rusai, tautos gali reikalauti apsisprendimo teisės ir nepriklausomybės remdamosi tuo, kad iki Rusijos užkariavimo ir kolonizacijos jos buvo čiabuvių tautos.

Federacija gali iširti tiek pagal regionines, tiek pagal etnines ir respublikų ribas.

Rusų etnonacionalistai teigs, kad rusai buvo diskriminuojami SSRS ir Rusijos Federacijoje ir kad jiems reikia atskiros nacionalinės respublikos arba rusų respublikų federacijos. Išteklių gausiai turinčių regionų gyventojai arba gyventojai, kuriems būdingas stiprus vietos tapatybės jausmas, gali siekti nepriklausomybės, grindžiamos integraciniais daugiatautiškumo principais. Kai kuriuose regionuose, kuriuose dominuoja etniniai rusai, anksčiau buvo atsiradusios valstybingumo užuomazgos, taigi tokios iniciatyvos gali būti atgaivintos. Žymiausias atvejis – 1993 m. trumpai gyvavusi Uralo respublika, sudaryta iš šešių sričių: Sverdlovsko, Permės, Čeliabinsko, Tiumenės, Kurgano ir Orenburgo. Kiti regionai, kurių gyventojų daugumą sudaro rusai, žlungant valstybei savaime gali tapti nepriklausomomis valstybėmis, įskaitant Kaliningrado sritį, kaip ketvirtą Baltijos respubliką, ir Primorsko sritį, kaip naują Ramiojo vandenyno regiono valstybę, – abi jos turi ekonominių integracijos su turtingesniais užsienio kaimynais perspektyvų.

Rusijoje buvo ir keletas kitų laikinų valstybinių struktūrų, pagrįstų regionine tapatybe, ir įvairūs vietos aktyvistai gali siekti jas atgaivinti arba naudotis kaip istoriniais precedentais siekiant teisėto valstybingumo. Be kita ko, tai yra Sibiro respublika ir Tolimųjų Rytų respublika, ir jų teritorijos apimtų kelis kraštus ir sritis. Per pilietinius karus, vykusius nuvertus carą, Sibiro regionalistai, teigę turį savitą tapatybę ir kovodami prieš Rusijos kolonijinę valdžią siekę pamėgdžioti Amerikos nepriklausomybės karą, 1918 m. sausio mėn. įkūrė Laikinąją autonominio Sibiro vyriausybę, tačiau bolševikai šį darinį sunaikino. Vis dėlto, nemaža dalis etninių rusų gali palaikyti regionų, kuriuose jie turi protėvių šaknų ir su Maskva nėra susaistyti stipriais ryšiais net ir vartodami bendrą kalbą, suverenumą arba atsiskyrimą. Sibiro respublika galėtų būti vienas iš pirmųjų nepriklausomybę paskelbusių subjektų. Tolimuosiuose Rytuose gyvena daug ukrainiečių, ir jie taip pat gali siekti didesnės regioninės autonomijos ir glaudesnių ryšių su Ukraina. Po Sovietų Sąjungos iširimo buvo prasidėjęs į pietų Sibirą ir Ramiojo vandenyno regiono teritorijas ištremtų ukrainiečių ir kitų tautų, įskaitant totorius ir čiuvašus, palikuonių kultūrinio ir kalbinio atsigavimo procesas.

Etnonacionaliniais principais grindžiamas atsiskyrimas taip pat gali sukelti daugumos ir mažumų grupių vidaus ginčus arba ginčus su etninių rusų grupėms priklausančiais gyventojais, siekiančiais likti vienoje federacijoje. Tam tikri respublikų lyderiai ar judėjimai, remiantys atsiskyrimą nuo Rusijos, taip pat gali agituoti už kaimyninių regionų, kuriuose yra etniniu požiūriu giminingų tautų, teritorijų įsigijimą ir sujungimą. Nuomonių išsiskyrimui stiprėjant, V. Putinas arba jo įpėdinis, bandydamas išlaikyti Kremliaus kontrolę, užkirsti kelią regionų, kuriuose gyventojų daugumą sudaro rusai, atsiskyrimui ir išsaugoti Rusijos valstybės branduolį, gali pasitelkti rusų etnonacionalizmą.

Sąmoningas etninio susiskaldymo siekis naudojant smurtą primintų įvykius žlungančioje federacinėje Jugoslavijoje XX a. dešimtajame dešimtmetyje. Verta prisiminti, kad Jugoslavijos scenarijai skyrėsi: tik nedideli kariniai susirėmimai Slovėnijoje, nedidelis partizaninis karas Makedonijoje, trumpas NATO vykdytas bombardavimas Serbijoje ir jokių ginkluotų konfliktų Juodkalnijoje. Ir priešingai, karai Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Kosove nusinešė dešimtis tūkstančių žmonių gyvybių, o milijonai buvo priversti palikti namus. Šie skirtingi scenarijai gali būti pakartoti įvairiose Rusijos Federacijos dalyse, ir gali kilti atviras karas tarp centro ir kai kurių respublikų bei regionų. Maskva gali pasekti Serbijos pavyzdžiu ir mobilizuoti etninius rusus, kad iš maištaujančių respublikų atplėštų etniškai homogeniškus regionus. Ji gali finansuoti, apginkluoti ir valdyti sukarintas grupes ir savanorių judėjimus, kaip S. Miloševičiaus valdomoje Jugoslavijoje, žudyti ir išvaryti ne rusų tautybės gyventojus. Gali būti pasitelkiami įvairūs etnonacionalistiniai revoliuciniai judėjimai, propaguojantys smurtą prieš ne rusus, ir dalis jų jau turi smurtinių išpuolių prieš etnines mažumas ir politinius oponentus patirties. Iš Ukrainos Donbaso ir kitų konflikto zonų grįžtantys kovotojai gali įsitraukti į vidaus teritorines ir etnines kovas.

Vykstant atviram konfliktui su Maskva, kai kuriose buvusiose federalinėse teritorijose gali suintensyvėti derusifikacijos procesas. Naujosios vyriausybės sieks apsaugoti besiformuojančią tapatybę ir nepriklausomą valstybingumą bei apsisaugoti nuo „rusiškojo pasaulio“. Tam tikrais atvejais tai gali reikšti etninių rusų išstūmimą iš svarbių politinių postų, rusams priklausančių įmonių konfiskavimą ir net rusų gyventojų, laikomų potencialia penktąja kolona, ištrėmimą. Siekdami užtikrinti etninį homogeniškumą arba užgrobti teritoriją ir sukurti didesnes valstybes, etninio valymo operacijas gali vykdyti centrinė valdžia ir dalis respublikinių režimų.

Rusijoje gali kilti keletas pilietinių karų, primenančių 1917–1926 m. laikotarpį, kai žlugo carinė imperija ir valdžią užgrobė bolševikai. Kai kurie iš šių konfliktų buvo nacionalinio išsivadavimo karai, kuriais siekta atkurti arba įkurti nuo Rusijos imperijos nepriklausomas valstybes. Tokios kovos gali būti ir partizaniniai karai prieš centrinę valdžią arba prieš Maskvai lojalias regionines vyriausybes. Kremliaus saugumo pajėgoms nepakaks išteklių, kad galėtų susidoroti su vienu metu visoje šalyje kylančiais išsivadavimo karais, joms gali pavykti išlaikyti tik Maskvos, Sankt Peterburgo ir pagrindinių Europos žemyne esančių Rusijos sričių kontrolę. Mažesnė Rusija nebūtinai taps demokratijos ir regioninio bendradarbiavimo siekiančia šalimi. Ji gali tapti agresyvia jėga. Vis dėlto jos kariniai pajėgumai būtų gerokai mažesni, geopolitiniai siekiai siauresni, ir, užuot siekusi imperinės ekspansijos, ji stengtųsi užtikrinti valstybės išlikimą. Kaistant konfliktams, konkuruojančios grupuotės, kurių ideologija ir regioninės programos skiriasi, gali tvirtinti esančios teisėtomis naujosios Rusijos valstybės nacionalinėmis vyriausybėmis. Tuomet šalį gali ištikti Libijos, Irako arba Sirijos scenarijus – konkuruojančios politinės jėgos sumažėjusioje Rusijoje kovotų dėl ginčytinų teritorijų, ekonominių išteklių ir politinės valdžios.

Po skilimo

Vargiai tikėtina, kad apkarpius Rusijos Federaciją besikuriančios valstybės sulauks greito tarptautinio pripažinimo. Dalis jų gali virsti „įšaldytomis valstybėmis“ su neišspręstais vidaus etniniais ir teritoriniais konfliktais arba net įsivelti į išorės ginčus su kaimynais. Skilimo procesas gali nulemti keletą destabilizuojančių scenarijų – ginkluotus konfliktus, pabėgėlių srautus, teritorinius karus, energetikos ir prekybos sutrikimus ar įvairius karinius įsiveržimus. Tačiau taip pat gali susikurti kelios gyvybingos valstybės, pasižyminčios dideliu politiniu stabilumu, turinčios pakankamą ekonominį pagrindą, palankią geografinę padėtį ir tarptautiniam bendradarbiavimui nusiteikusias vyriausybes.

Valstybingumas yra svarbi tautinės tapatybės išsaugojimo ir plėtojimo sąlyga. Protovalstybių ir kitų iš Rusijos Federacijos atsiradusių subjektų vidaus politinės sistemos ir administracinės struktūros nebus vienodos. Kelios iš jų gali tapti gimstančios demokratijos valstybėmis ir, respublikinėms ar regioninėms institucijoms įgijus nepriklausomybę, naujai susikūrusios politinės partijos varžysis dėl postų. Jos ieškos veiksmingų suvereniteto modelių ir gali kreiptis pagalbos ir patarimų į tris Baltijos valstybes (Estiją, Latviją ir Lietuvą) bei kitas posovietines šalis.

Kai kuriuose buvusiuose federaliniuose vienetuose gali atsirasti naujų autokratų, dalis jų gali priminti mažąsias Rusijas, kuriose korumpuoti autoritariniai vietos lyderiai, kontroliuodami įstatymų leidžiamąją valdžią, teisėsaugą ir teismų sistemą, kartu su vidaus represinėmis struktūromis ir žiniasklaidos cenzūra, kurs asmenines valdas. Jie taip pat gali išgalvoti arba išpūsti vidaus ir išorės grėsmių mastą, kad galėtų apsimesti ištikimais naujosios valstybės vientisumo gynėjais. Dėl užsitęsusių represijų daugumoje regionų organizuota demokratinė opozicija, galinti mesti iššūkį vietos autokratams, bus ribota.

Atskirose Šiaurės Kaukazo dalyse sustiprės tradicinė etninė klano savivaldos sistema, pakeisianti Maskvos paskirtas regionines administracijas. O kai kuriose buvusiose autonominėse respublikose vietos lyderiai gali sukurti etnokratines valstybes, ribojančias kitataučių teises. Jei nepavyks užtikrinti stabilumo ir atstovaujamosios valdžios, atsiskyrimas taip pat gali sukelti elito vidaus kovas dėl valdžios, pagrįstas konkuruojančiais protekciniais tinklais, veikiančiais naujai susikūrusiose valstybėse. Nepriklausomybės siekis daugelyje etniniu požiūriu mišrių teritorijų taps regioninės tapatybės ir daugiataučio sambūvio išbandymu. Paskirose respublikose gali pasireikšti etninė diskriminacija, vykti valymai, trėmimai arba kitataučiai išvyks savo noru, nes naujieji vadovai sieks sukurti etniniu požiūriu vienodesnius darinius. Kai bus nutrauktos Maskvos skiriamos federalinės lėšos, daug besikuriančių valstybių taip pat susidurs ir su ekonominėmis problemomis. Be to, esant politiniam neapibrėžtumui, socialiniams neramumams, etniniams konfliktams, korupcijai viešojo administravimo srityje ir organizuotam nusikalstamumui, gali būti nenorima imtis verslo operacijų ir užsienio investicijų.

Tačiau vis dėlto kelios Rusijai iširus susikūrusios nedidelės valstybės, ypač besiribojančios su demokratinėmis ar klestinčiomis užsienio valstybėmis, gali tapti demokratiškesnės, palankesnės verslui ir imlesnės tarptautinėms investicijoms. Jos taip pat galėtų siekti, kad valdžios institucijose būtų plačiai atstovaujama etninėms grupėms, taip užtikrindamos pagrindinių rinkėjų suinteresuotumą naująja valstybe ir paramą jos nepriklausomybei. Tačiau kiekvienai besivystančiai šaliai teks spręsti didžiulę atstatymo ir ekonominio stabilizavimo užduotį, todėl jai reikės didelės tarptautinės diplomatinės ir materialinės paramos. Labiau tikėtina, kad pagalbos sulauks tos besikuriančios valstybės, kurios gali užtikrinti palyginti stabilią ir nuspėjamą politinę, socialinę ir teisinę aplinką arba kurios turi išteklių ir pramonės šakų, galinčių pritraukti užsienio investicijų.

Ginčai tarp kai kurių Rusijai subyrėjus susikūrusių valstybių gali peraugti į ginkluotus susirėmimus, kuriuose branduolinių ginklų, karinės įrangos, energetikos infrastruktūros ar svarbiausių išteklių kontrolė gali tapti pagrindiniu nesutarimų šaltiniu. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad susiskaldžiusi Rusijos valstybė kels konfliktus ir chaosą visomis kryptimis, kaip teigia Kremliaus propaganda. Besivystančios valstybės gali pasekti pokolonijinės Afrikos pavyzdžiu ir išlaikyti ankstesnes administracines ribas, kad išvengtų nuolatinių konfliktų dėl teritorijų ir mažumų, nes praktiškai kiekviena valstybė turi tam tikrų pretenzijų kaimynams. Tokio sprendimo naujosios vyriausybės gali siekti nepriklausomai nuo to, ar protovalstybės taps demokratinėmis, ar autokratinėmis.

Maskvos valdymo pabaiga taip pat gali paskatinti regioninio ar respublikinio masto asociacijų kūrimąsi. Tokios iniciatyvos galėtų peraugti į federalines ar konfederacines valstybines struktūras. Tokio proceso pirmtakas buvo matomas XX a. dešimtajame dešimtmetyje, kai susikūrė aštuonios tarpregioninės asociacijos, apėmusios didžiąją Rusijos dalį, tačiau B. Jelcinas jas nuslopino. Svarbiausia iš jų buvo asociacija „Sibiro susitarimas“, įsteigta Novosibirske ir apėmusi 19 regionų, jos tikslas buvo koordinuoti Vakarų ir Rytų Sibiro ekonominę veiklą. Maskva priešinosi bet kokiems bandymams sudaryti susitarimus su vienu Sibirą apimančiu subjektu, nes baiminosi, kad įsitvirtins plati viso regiono tapatybė ir bus paskatintas Sibiro separatizmas. 1993 m. paskelbta Uralo Respublika taip pat galėjo tapti įkvėpimo šaltiniu naujam konfederaciniam buvusių sričių, kraštų ir nacionalinių respublikų susitarimui.

Vidurio Pavolgyje gali būti atgaivinta Volgos Uralo valstybė. Tai buvo trumpai gyvavusi nepriklausoma respublika, paskelbta 1918 m. kovo mėn. Totorijos sostinėje Kazanėje ir pareiškusi apie totorių, baškirų, čiuvašų ir kitų tautų susivienijimą bei išsivadavimą iš Rusijos imperijos. Ji apėmė dabartinę Totoriją, Baškiriją ir Orenburgo sritį, o keli aktyvistai pretendavo net į dalį Kaspijos jūros pakrantės. Dabartinis Vidurio Pavolgio sąjungos atgimimas, kurį propagavo judėjimas „Laisvasis Volgos Uralo regionas“, apimtų Totorijos, Baškirijos, Čiuvašijos, Marių, Udmurtijos ir Mordovijos respublikas – pastaroji, pripažįstant dvi ją sudarančias tautas, pervadinta į erzių ir mokšų respubliką. Naujoji Volgos Uralo valstybė numatoma kaip konfederacija, kurioje kiekviena respublika vykdys savo vidaus ir užsienio politiką. Keli aktyvistai siūlė sudaryti didesnę konfederaciją, į kurią įeitų Komijos respublika, Permės kraštas ir Orenburgo sritis, kad naujoji valstybė turėtų užsienio sieną su Kazachstanu.

Prie tarprespublikinių iniciatyvų galima priskirti ir 1918–1922 m. gyvavusios nepriklausomos Šiaurės Kaukazo Kalnų Respublikos atgaivinimą. Į šios konfederacinės respublikos sudėtį įėjo septynios valstybės – Dagestanas, Čečėnija, Ingušija, Osetija, Čerkesija, Abchazija ir Nogajų stepė. Žlugus Sovietų Sąjungai, Kalnų Respubliką bandyta atgaivinti, 1989 m. rugpjūčio mėn. buvo sušaukta Šiaurės Kaukazo kalnų tautų asamblėja, ir ji buvo pervadinta į Kaukazo kalnų tautų konfederaciją. 1990 m. spalio mėn. ji buvo paskelbta 1918 m. Kalnų Respublikos teisių perėmėja ir atskirta nuo Rusijos Federacijos. 1991 m. lapkričio mėn. keturiolikos Šiaurės Kaukazo tautų atstovai pasirašė sutartį, kuria oficialiai įsteigta konfederacija. Ji buvo grindžiama ne islamo religiniais principais, bet daugiataučiu solidarumu ir pasipriešinimu Rusijos imperializmui ir kolonializmui.

Šiaurės Sibire Jakutijos Respublika taptų didžiausia iš Rusijos Federacijos pasitraukiančia valstybe, turinčia savo Arkties pakrantę, uostus ir didelius energijos bei mineralinių žaliavų išteklius. Turėdama įžvalgią politinę vadovybę, ji galėtų pasinaudoti besiplečiančiu Šiaurės jūrų keliu ir gerokai išplėtoti savo prekybos su Azijos ir Ramiojo vandenyno regionu, taip pat su Pietų Sibiru ir Kinija, potencialą. Jakutijos pavyzdžiu pasaulinėje arenoje gali pasekti ir kiti šiauriniai regionai prie Arkties vandenyno, įskaitant Komijos Respubliką, Nencų autonominę apygardą ir Jamalo Nencų autonominę apygardą.

Lygiagrečiai su respublikų nepriklausomybe atsirastų suverenūs regionai, kuriuose gyventojų daugumą sudarytų rusai, kai kurie iš jų susivienytų į federacijas ar konfederacijas ir sukurtų naujas valstybines struktūras. Tai reikštų etninių rusų nacionalinės valstybės atsiradimą, nors jos politinė sudėtis ir centrinės valdžios prerogatyvos greičiausiai sukeltų konkurenciją ir net regionų vadovų ir administracijos Maskvoje bei Sankt Peterburge konfliktus. Rusijos Federacijos skilimas taip pat turėtų įtakos visoms kaimyninėms šalims. Vienos valstybės būtų pažeidžiamos dėl konflikto išplitimo arba taptų Maskvos provokacijų, kuriomis siekiama nukreipti dėmesį nuo vidaus sukrėtimų, objektu. Kitos šalys turėtų naudos iš Rusijos nusilpimo ir visuomenės skirčių, nes sumažėtų jų saugumo problemos, jos išplėstų savo įtaką ir net atgautų teritorijas, kurių neteko dėl įvairių Maskvos imperijos pasikeitimų.

Kiti Janušo Bugajskio pasakojimai

Kiti pasakojimai, kuriuos iliustravo Maryna Lutsyk


Janusz Bugajski yra „Jamestown Foundation“, Vašingtonas, vyresnysis mokslo darbuotojas. „Jamestown“ jo naująją knygą „Failed State: A Guide to Russia’s Rupture“ išleis 2022 m. liepos mėn. Vertimą į ukrainiečių kalbą „ArcUA“ parengs 2022 m. rudenį. Janusz Bugajski yra 21 knygos ir daugybės pranešimų transatlantinio saugumo, Europos ir Rusijos klausimais autorius.


Prenumeruokite The Arc!

Užsiprenumeruokite „The Arc“ šiandien ir kiekvieną mėnesį turėsite prieigą prie trijų nepaprastų istorijų.

DAUGIAU IŠ №3: